Moters anoniminis laiškas el. paštu. Ji prisipažįsta, kad 2018 m. pradžioje gimdė Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose Kaune ir iš anksto davė kyšį, kad išvengtų nenorimų intervencijų. Bet pagarbos gimdymui nesulaukė.
Sveiki, seku jūsų puslapį senokai. Noriu pasidalinti savo gimdymo istorija, gal man pasidarys lengviau. Gimdžiau šiais metais, Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose. Juos pasirinkau sąmoningai – tikėdamasi, kad intervencijų tikimybė čia bus mažiausia. Nenorėjau, kad mane mėsinėtų, pjaustytų ir žalotų.
Nėštumo eiga buvo normali, aš esu sveika moteris, kuriai jau virš 30, antras gimdymas, pirmą kartą sėkmingai pagimdžiau pati, sveiką vaiką. Nėštumo metu daug domėjausi, kas vyksta gimdymo metu. Kaip ruošiasi moters kūnas, kaip keliauja kūdikis. Perskaičiau informaciją, kurią radau tinklalapyje Informuotas pasirinkimas. Ruošiausi psichologiškai. Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad gimdymas yra aštuntasis pasaulio stebuklas, ir medikalizuoti jį – lygu nusikaltimui. Svajojau gimdyti namuose... Tačiau neišdrįsau.
Perskaičiusi jūsų istoriją supratau, kad apie gimdymo planą reikia pamiršti. Aš turiu elgtis taip, kad kuo mažiau sukelti įtarimų, kad esu primygtinai nusiteikusi gimdyti natūraliai. Nutariau, kad prasidėjus sąrėmiams, reikia stengtis kuo ilgiau išbūti namuose, tam, kad atvykti į ligoninę tik pačioje pabaigoje.
Atėjo ta naktis, kai pajutau tikruosius sąrėmius. Širdyje apsidžiaugiau, kad jie prasidėjo patys, be jokių skatinamųjų. Bandžiau numigti, bet iš to jaudulio nesugebėjau. Dėjausi daiktus. Užkandau. Palindau po dušu. Padariau vyresnėliui pusryčius. Sąrėmiai buvo skausmingi. Kai jie ėmė kartotis kas 7 minutes, vyras pradėjo raginti važiuoti. Taip namuose prabėgo 4 valandos, nuo sąrėmių pradžios.
Pajudėjom į ligoninę, mintyse tikėjausi, kad atvažiuosiu su 8 cm gimdos kaklelio atsidarymu. Deja, dar buvo tik 4 cm. Akušerė pasiūlė epidūrinį nuskausminimą, bet pasakiau, kad dar pakentėsiu. Mane paguldė užrašyti vaisiaus tonus. Kokia nesąmonė, kad kai taip skauda, tu turi gulėti ant kušetės, su davikliais ant pilvo ir negali pajudėti. Vos iškenčiau tą pusvalandį. Buvau laiminga, kai mane atrišo ir su vyru nuvedė į gimdyklą. Gydytojai pamaina turėjo baigtis 8 val. vakaro. Turėsim iki to laiko kažkaip pagimdyti – pajuokavo ji.
9 ryto, pagaliau mes su vyru vieni ramioje gimdykloje. Per sąrėmius norėjosi vaikščioti – taip buvo lengviau. Laikas ėjo labai pamažu, sąrėmiai stiprėjo ir labai skaudėjo. Personalas kažkuo buvo užsiėmęs, nes mūsų netrukdė. Mane troškino ir aš daug gėriau. Po poros valandų atėjo gydytoja. Liepė lipti ant stalo, kad patikrintų kaklelio atsidarymą. Ji labai nustebo, kad kaklelis jau buvo beveik atsidaręs. Man labai skaudėjo, kai ji tikrino, atrodė, kad ji ranka plečia gimdos kaklelį. Sakiau jai, kad skauda, kad nebegaliu gulėti. Po to ji man leido stotis ir išėjo.
Po kokio pusvalandžio pajutau norą stangintis. Vyras išsigandęs išbėgo ieškoti gydytojos. Ji atėjo ir pasakė, reikia praplėšti vaisiaus vandenmaišį. Vėl liepė lipti ant stalo. Man labai skaudėjo ir sakiau, kad negaliu lipti, galiu tik stovėti. Tačiau gydytoja atkirto, kad jai nepatogu, kai aš atsistojus. Ir vėl teko su didžiausiu pilvu, su skausmingais sąrėmiams ropštis ant stalo, ji praplėšė vandenmaišį. Gimdos kaklelis jau buvo atsidaręs, bet vaiko galvutė dar neįsistačiusi. Man dar leido nulipti ir toliau sąrėmiauti.
Vaisiaus vandenys tekėjo mano kojomis, jau buvo nepatogu vaikščioti, nes jie nuolat bėgo. Stačiomis sąrėmiai buvo labai stiprūs. Jie mane užliedavo kaip galinga banga, visi kūno raumenys dirbo kaip vienas. Vėl pajutau stangas, jos buvo nevaldomos, nekontroliuojamos, mano kūnas pats žinojo, ką daryti ir aš stovėdama stūmiau.
Vyras vėl bėgo ieškoti gydytojos, nes tuo metu vyko dar du gimdymai, ir buvo baisu, kad vaikelio patys nepagausime. Ji vėl atėjo, vėl teko lipti ant gimdymo stalo, mačiau, kad ji kažko abejojo, bet pasakė, kad bandysim stumti. Sulėkė personalas, pradėjo ruoštis užgimimui. Aš gulėjau aukštai pakeltomis kojomis, ant nugaros, ant pilvo davikliai, kurie sekė vaisiaus tonus. Pagaliau man leido stumti. Tačiau gulint stangos buvo labai silpnos, o stumti pagal komandą man niekaip neišėjo. Atrodė, kad kūnas manęs neklausė. Ant manęs šaukė, kad stumčiau stipriau. Arba kad jau nustočiau stumti. Aš sakiau, kad man nieko neišeina, ir prašiau, kad leistų nulipti nuo stalo, tačiau akušerės tik juoktis pradėjo. Jaučiasi nevykusi, silpna, drebančiomis kojomis, barama tarsi mokinukė.
Blogiausia tai, kad pradėjo retėti sąrėmiai ir silpnėti stangos. Vaikeliui užgimti liko labai nedaug. Jau drebėjau visu kūnu iš skausmo, iš baimės, iš beviltiškumo ir mintyse meldžiausi, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi. Išgirdau, kad liepė suleisti oksitocino. Tik dabar personalas susizgrizbo, kad venoje neturiu kateterio, puolė paskubomis jį statyti, suleido oksitocino ir per paskutinę stangą užgimė mano vaikelis. Dėkojau ir dėkojau gydytojai. Vis dėlto nebuvau prapjauta, kūdikio nereikėjo traukti replėmis, vakuumu.
O kartu ir liko kartėlis, kad negalėjau gimdyti stovėdama, kad nebuvo atsižvelgta į mano patogumus ir norus. Kažkodėl nesijaučiau dieviškai, kaip gimdyvė, kuri netrukus pagimdys Dievo kūrinį – naują žmogų. Jaučiausi kaip nemokša, niekam tikusi, mėsos gabalas, iš kurio, gydytojų užduotis – išgimdyti kūdikį. Neparodė man nei virkštelės, net nežinau ar nupulsavo ji ar ne...
Turbūt didžiausią užuojautą pajutau iš paprastos slaugutės, kuri atėjo nusausinti grindų, kurios buvo šlapios nuo varvančių vaisiaus vandenų.
Beje, gydytojai iš anksto atsidėkojome dovana – norėjau maksimaliai užsitikrinti, kad gimdymo procesas nesibaigtų operacija, tą ypač pabrėžiau sakydama, kad noriu gimdyti pati.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą