Paulos istorija

Paula dalijasi savo istorija. Ji susijusi ne tiesiogiai su gimdymu, bet su ginekologų ir onkoginekologų profesine veikla. 

Studijų metais, ginekologė diagnozavo pakitimą gimdos kaklelio srityje, rekomendavo citologinį tyrimą, bet jis nieko blogo neparodė. Gydytoja neinformavo, jog pakitimus būtina stebėti, jie linkę kisti ir gali supiktybėti. Reguliariai lankiausi pas ginekologus, 10 metų apie tą žaizdelę niekas neužsiminė, niekas jos nematė, niekas nieko nesakė, ir aš ją užmiršau. O po 10 metų, labai netikėtomis aplinkybėmis sužinojau, kad man – įsisenėjęs ir jau ne pirmos stadijos vėžys.

Mane skubiai operavo Kauno Onkologijos ligoninėje. Prieš operaciją, informavo, jog atsivežčiau savo chalatą ir patalynę. Apie maistą nieko nesakė, o aš pati buvau visiškam šoke, todėl nepagalvojau. Neturėjau žmonių, kurie galėtų manimi pasirūpinti, todėl į ligoninę atvažiavau vienui viena, su savo patalynės ryšuliuku.

Tądien, buvo operuojamos trys moterys. Sėdėjau operacinės laukiamajame, pusnuogė, paruošta operacijai, su kažkokiu žalsvu puschalačiu, rėmiausi į sieną, ji buvo raminančiai vėsi. Pakvietė operacijai pirmąją, paskui antrąją moterį. Likau viena.  Laikas tarsi sustojo. Mane operavo paskutinę. Šūktelėjo ir paliepė ateiti.

Paguldė ant operacinio stalo. Gydytoja ir anesteziologė kažkokiais raišteliais pririšinėjo man kojas bei rankas, ir tarpusavyje kalbėjo apie jų laukiančias atostogas. Gydytoja, tvirtindama ir pririšinėdama mano kojas, skundėsi, kad jau šiandien turėjo būti Palangoje ir ilsėtis prie jūros, tačiau štai dabar turi čia vargti ir operuoti. Anesteziologė, atsakinėdama gydytojai,  kažką suleido man į veną. Ranką toje vietoje užplūdo karštis. Pasakiau, kad man skauda ir degina. Atsakė – „o tai ko jūs norit, taip turi būt.“

Kai atsibudau, gulėjau ant pervežimo vežimėlio. Iš vidaus tąsė kažkokie traukuliai. Patalpoje buvo kiti žmonės, medikai, – nė vienas nepriėjo, nepaėmė už rankos, nenuramino, kad viskas baigėsi, kad tu saugi, kad viskas gerai, nepasakė – neišsigąsk, tave dabar gali šie tiek pykinti. Iš tolo, išgirdau repliką –  „žėk, dabar šita tai jau apsivems.“ Tie žodžiai paveikė taip giliai, – niekada nemaniau, kad galimos mirties akivaizdoje, žmoguje nubunda tiek išdidumo – kad kažkaip suvaldžiau tuos traukulius ir neapsivėmiau.

Mane sugrąžino į palatą, ten, vis dar po operaciniam narkozės sukeltam svaiguly, užmigau. Lyg per sapną atsimenu kažkokią slaugutę, siūlančią sriubos, tačiau jai tesugebėjau atsakyti „mhmmm“. Kai nubudau, žiauriai norėjau valgyti, tik nei slaugutės, nei sriubos jau nebuvo. Nė vienas ligoninėje esančių kioskelių jau nebedirbo. Buvo vasara, 20.30 val. lauke šviesu.

Su kateteriu venoje ir su mobiliuoju rankoje, vienui viena, išėjau į ligoninės kiemą. Nuo alkio, nevilties, apleistumo jausmo (ne, pykčio tuomet nejaučiau) buvau nesava, lyg apmirusi. Paskambinau į Pizza Jazz ir užsisakiau mažą picą bei mažą Koka Kolos. Išgirdusi adresą, Pizza Jazz darbuotoja atsakė – taip toli, už miesto, mes nevežam.

Tada apsipyliau ašaromis. Buvo gražus vasaros vakaras, aplink žydėjo gėlės, buvau ką tik nubudusi po onkologinės operacijos, stovėjau viena kieme, leidosi saulė, gražiai čiulbėjo paukščiai. Labai norėjau gyventi, labai norėjau, kad kas nors būtų šalia ir laikytų mane už rankos, ar bent paskambintų, tačiau tuo metu labiausiai už viską pasaulyje norėjau valgyti.

Pasakiau Pizza Jazz merginai, kad man – vėžys, kad aš ką tik nubudau po operacijos, ir kad, visai galimas daiktas, greitai mirsiu. Mergina nuščiuvo, pasakė „Gerai, atvešim.“ Po kurio laiko prie Onkologinės ligoninės vartų sustojo Pizza Jazz autobusiukas, vairuotojas išlipo, ir pro vartus į kiemą man  įnešė picą ir koka kolos buteliuką.

Tokią mane ir pamatė – vienišą, apsižliumbusią, su kateteriu įsmeigtu į veną, stovinčią ligoninės kieme su telefonu ir rankoje desperatiškai spaudžiamais banknotais, susivėlusią, išbalusią ir dar šiek tiek apsvaigusią nuo narkozės. Manau, kad Pizza Jazz merginai ir tam vairuotojui šis epizodas buvo ne ką mažiau siaubingas ir traumuojantis, negu man.

Grįžau į palatą, suvalgiau picą ir užmigau ilgu, ramiu miegu. Nubudusi ryte, pajutau jėgų antplūdį - pagalvojau, kad yra kitų gydytojų, kitų klinikų, ir kad aš taip paprastai nepasiduosiu. Ir aš nepasidaviau.

Lig šiol esu dėkinga žmonėms, kurie, tiesiogine prasme, išgelbėjo man gyvybę – Pizza Jazz mergaitei ir vairuotojui. Nežinau nei tos merginos, nei to vairuotojo vardo, nors objektyviai tikriausiai turėčiau susirasti juos, kaip nors – per žiniasklaidą, per socialinius tinklus – ir jiems abiems padėkoti. Nes labiausiai žudantis dalykas buvo ne vėžys, o medikų panieka, cinizmas ir abejingumas. Nes jei ne Pizza Jazz darbuotojų puikus, nuostabus, nesavanaudiškas, žmogiškas poelgis, tiesiog turbūt nebenorėčiau toliau gyvent. Nebeturėčiau jėgų ir nebematyčiau prasmės. Labai norėčiau jiems padėkoti.

Tikiuosi, mane operavusi gydytoja tą vasarą gerai pailsėjo Palangoje ir turėjo progų atsigriebti už tą 2005 m. liepos mėn. 14 dieną, kai buvo toks puikus, toks saulėtas, gražus oras, o ji, užuot gulėjusi pliaže ar šokinėjusi Baltijos jūroje per bangas, buvo priversta operuoti mane bei dar dvi nelaimingąsias.