Julija dalijasi su jumis savo patirtimi – dėl gydytojų šaltumo, netikėjimo ir akušerinės sistemos skubotumo, ir nereikalingo cezario pjūvio. 2017 m. Vilnius.
Galiu papasakoti savo istoriją ir aš.
Visą nėštumą labai ruošiausi, žiūrėjau ne vieną filmą ir aplankiau ne vieną paskaitą apie tai, kaip vyksta gimdymas, kas būna sąrėmių metu, kaip reikia kvėpuoti ir kas manęs laukia. Kadangi gimdymas buvo pirmas, tai labai laukiau, kol ateis tas laikas. Bet jis niekaip neateidavo. Ėjo 42 savaitė, atvažiavau pasitikrintį vaiko širdies ritmą į Antakalnio gimdymo namus.
Ten sakė, kad jau laikas ruošti kaklelį, terminas gimdymo jau suėjęs. Paguldė, tris paras kišo tabletės į makštį, bet gimda vis neatsidarinėjo. Sakė, dėl to, kad vaikas didelis. Na taip, 4560 gramų... ir trečią parą, naktį, man staiga pradeda tekėti vandenys. Apžiūra po 3 valandų, sako, kad atsidarymas vos vos, tai nieko nebus, reikia daryti cezarį, nes „nieko nebus“. Sąrėmiai minimalūs, beveik nejaučiu susitraukinėjimo.
Man tai – šokas, apie jokį cezarį net negalvojau, visiškai tam nepasiruošusi, verkiu pasimetus. Toliau viskas kaip sapne. Stalas, ląšelinės, spinalinė nejautra, po 15 min ištraukia dukrytę, mane dar valandą paskui tvarko... Nuo vandenų nutekėjimo iki operacijos praėjo apie 5 valandas.
Dabar galvoju, kad man net neleido pabandyti pačiai palaukti ilgiau, nes pirmas gimdymas nevyksta greitai. Domėjausi, kad nuo vandenų tekėjimo pradžios yra normalu laukti net 36 val. Tai labai tikėtina, jog išvargčiau, ilgai pasikankinčiau, bet pagimdyčiau PATI.
Praėjus pusmečiui suprantu, kad manęs tiesiog greitai ir gražiai „atsikratė“. Žinoma, gi papjauti yra lengviau, negu laukti, kol savaime įvyks pirmas, laiko reikalaujantis, gimdymas. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai dėl dukros sveikatos. Bet psichologinė trauma man išliks ilgam, todėl net nežinau, kaip dabar būtų su antru nėštumu po tokios operacijos. Gal jau ir neleistų pačiai gimdyt...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą