Indrės istorija

Dalijamės Indrės (vardas pakeistas) istorija iš Vakarų Lietuvos, papasakota jos pačios žodžiais. Gimdymas, kurio metu teko susidurti su daugybe smurto, vyko 2016 metais, bet moteris lig šiol sutrikusi ir nesupranta, kas buvo.

Nežinau ar tai svarbu, ar aktualu, bet labai noriu papasakoti savo gimdymo istoriją, kurios ir pati iki šiol tinkamai nesugebu vertinti.

Mano nėštumas buvo nuostabus, gyvenau ramybėje, turėjau daug laiko. Nėštumas buvo mano išsvajotas, vaikelį norėjau sutikti ypatingai. Buvau girdėjusi daug gąsdinančių istorijų apie gimdymus, žinojau, kad viską galiu ištverti vardan žmogaus atėjimo į pasaulį. Tada netikėtai pamačiau grupę „Informuotas pasirinkimas“. Pradėjau skaityti, domėtis, perskaiciau knygą  „Gimdymas su šypsena“, kurią man rekomendavo Dula Ieva, kuriai esu dėkinga už palaikymą ir didelį kiekį informacijos, kuri man padėjo nebijoti gimdymo. Jaučiausi labai drąsiai ir ramiai, mėgavausi kiekviena nėštumo diena.

Kai sulaukėme 40 nėštumo savaitės, nuvykome į ligoninę pasitikrinti. Nekantravau gimdyti. Taip tikėjausi, kad pasakys, jog gimdos kaklelis yra prasivėręs. Tačiau jis nerodė jokių artėjančio gimdymo ženklų. Laukėme. Pagaliau, 42 nėštumo savaitę, vakare 21 valandą, pradėjau jausti sąrėmius. Jei nebuvo stiprūs, bet užmigti negalėjau. Taip džiaugiausi, kad pagaaliau atėjo ta diena, kad jau tuoj pat susitiksiu su mažyliu. Vyrui pasiūliau eiti miegoti, o pati pasilikau laukti stipresnių sąrėmių. Apie 5 valandą ryto jie jau buvo gana stiprūs, tačiau ne reguliarūs, būdavo tai kas 9 minutes, o kartais pasikartodavo po 4 minučių. Norėjau sulaukti 6 ryto, tada skambinti dulai. Taip ir padariau. Kai dula atvyko, sąrėmiai buvo kas 7 minutes, nutarėm dar laukti. Aš taip mėgavausi tuom, jaučiau palaikymą, žinojau, kad viskas bus gerai. Apie 11.30 visi nusprendėme, kad jau laikas važiuoti. Apsirengiau, sėdau į mašiną. Visą kelią sąrėmių nebuvo, nors prieš tai jie buvo gana dažni. Tada nusprendėme parkelyje prie ligoninės pasivaikščioti. Vaikščiojome gal 20 minučių. Buvo labai šalta. Per tą laika turėjau gal 3 sąrėmius. Tada atvykome į ligoninę.

Iškart personalą supažindinau su savo gimdymo planu. Jis gana standartiškas. Akušerė buvo nuostabi, palaikė mane, taip pat ir ginekologė. Pamatavus gimdos kaklelį, paaiškėjo, kad jis atsivėręs vos 2 cm. Atėjus po valandos jau buvo 3 cm. Sąrėmiai buvo reti, bet labai skausmingi. Taip nutiko, kad turėjo pasikeisti pamaina, tad gydytoja dar kartelį apžiūrėjusi pasakė, kad vis gi reikėtų skatinti, nes veikla vyksta labai lėtai. Ir tada perleido viską atvykusiam ginekologui. Šis atėjęs į palatą pradėjo iš manęs juoktis dėl mano gimdymo plano. Tai labai arogantiškas medikas, kurio tonas buvo tikrai žeminantis. Dula liko šokiruota, aš išsigandau. Bet galvojau, kad vis gi turiu galvą ant pečių ir viskas bus gerai. Dulai teko išvažiuoti, likau viena su vyru. 18 valandą gydytojas mane apziurėjęs pasakė, kad čia nieko nebus, reikia imtis veiksmų. Nes gimdos kaklelis buvo tik 5 cm atsivėręs. Sako –turime kirpti vandenis, kad bent kiek paskatintumėm veiklą. Aš jau buvau labai pavargusi, patikėjau mediko žodžiu.

Vandenys buvo prakirpti, tačiau išbėgo tiek, kiek tilptų į valgomąjį šaukštą... Laukėme toliau, tačiau jau ne palatoje, o gimdykloje. Pradėjau bijoti. Nes viskas užsitęsė ilgai. Skausmai buvo nežmoniški. Kiekvieno sąrėmio metu kritau ant žemės ir klykiau, nežinojau, kaip ištverti tą skausmą. Akušerė liepė gultis, kad pamatuotų tonusus. Tai darė kelis kartus. Supratusi, kad aš neapkenčiu to skausmo, pradėjo matuoti stovinčiai. Gimdos kaklelis nustojo vertis. Man silpna, paguldė, sąrėmiai kažkur dingo... atsirado drebulys, nusprendė man lašinti skatinamuosius. Nuo jų niekas nepasikeitė, kaklelis daugiau nesivėrė. Sąrėmiai buvo gan reti, kartais 9 minutes reikėjo laukt, o jei praeidavo 14-15 minučių, sąrėmis buvo nepakeliamai skausmingas.

Gydytojas šaukė – kvėpuok, o tai vaiks uždus. Aš iš skausmo nesugebėdavau įkvėpti, bet stengiausi iš visų jėgų. Vis klausdavo „ar nenori tuštintis?“ Man tas jausmas niekaip neateidavo. Tada vėl matavo tonus. Vis ieškojo ieškojo, niekaip nerado. Akušerė išsigandusi pakvietė ginekologą, o šis dar ir pasišaipė, sako, tai ar dabar leis ponia imtis intervencijų? O gal nieko nedarom.., aš sakau, darykit viską, ką reikia. Bijojau, kad mirs vaikelis. Vyras pradėjo verkti, aš taip pat. Jie jau tarėsi ruošti operacinę. Tada sutarė, kad per sąrėmį man kažką padarys. Tad sulaukus sąrėmio turėjau atsitūpti, vyras laikė mane už pažastų, akušerė įkišo abi rankas, o gal vieną, nebežinau, ir rankomis praplėtė gimdos kaklelį. Aš sakau, kad išplėšė... tada staiga atsirado noras gimdyti. Subėgo daug medikų. Girdėjau komentarų, kad rėkiu, kaip skerdžiama, kad užtilčiau.

Tada jau ginekologas nutildė komentuojančias seseles. Liepė lipti man ant stalo, man susipynė kojos, nebežinojau, kaip užlipti, sako, greičiau ropškis... tada nežinau kodėl, uždėjo man kaukę, nežinau, gal ten deguonis buvo, aš norėjau stumti, neleido, kai stūmiau, taip, kaip man norisi, rėkė, kad tai darau blogai. Aš jaučiau, kad tuoj pagimdysiu, kad man reikia tik kelių stūmimų, tačiau ginekologas užgulė mano pilvą ir tai padarė už mane...

Aš buvau panikoje, mačiau kaip vaikeliui kiša kažkokią šlangą į gerklytę, daužo jį, tik šaukiau klausdama, ar jis gyvas, ar viskas gerai. Galiausiai jį man padėjo ant krūtinės. Visa drebėjau, euforijos nebuvo. Bandžiau žindyti, nesugebėjau. Kažkuri seselė bandė padėti, bet aš tikrai buvau kaažkokioj panikoj. Tada parodė virkštelę, kuri buvo jau užspausta. Vienas galas melynas, kitas baltas. Sako, matai, nupulsavo – kerpu. Buvo praeje gal 5 minutės.... aš žinau, kad ji nebuvo nupulsavusi... tiek to.

Galiausiai mano placenta buvo ištraukta. Nežinau, kodėl. Aiškino kažką, nebesupratau. Prisimenu kaip per miglą. Pamenu, kad labai stipriai spaudė pilvą, o iš mano atsivežtos žolelių arbatos, kurią dula rekomendavo gerti po gimdymo, tik pasijuokė. Kol viską siuvo, aš buvau su savo mažyliu. Kai siuvo, jutau skausmą, bet jis palyginus kaip uodo įkandimas. Tada grįžome į palatą. Buvo antra valanda nakties. Jaučiausi nuostabiai. Žiurėjau į savo vaikelį – kaip į stebuklą. Buvau dėkinga visiems, kurie padėjo jam gimti. Pykau ant savęs už tą gimdymo planą. 

Kitą dieną sužinojau, kad šeima, atsidėkodami ginekologui davė nemenką sumą pinigų, o mane barė, kad vos nepražudžiau vaiko. O man rupi ir rupėjo tik tai, kad mes sveiki ir laimingi kartu. Nežinau, ar gimdymo istorija turi kažką bendro su vaiko dirglumu. Bet iki siol, vaikui 1 metai 3 mėnesiai, jis užmiega tik valandų valandas supamas ant rankų arba ant kamuolio. Pirmieji pusė metų buvo labai sunkūs miego klausimu. Vaikas niekaip neužmigdavo, kad ir ką daryčiau. Bet mūsų meilė ir ryšys yra didesnis uz visus nesklandumus, viskas laikina, o laimė būti kartu atperka viską. Tokia mūsų istorija. Ar bus pakartojimas... nežinau;)